Epilogas antrasis

rugsėjo 10, 2010

Oi, kaip toli nubėgau, siaubas:

 http://negerk.wordpress.com/

Šypt. Paskui reikės sugalvoti dar kokį vieną su “ne-…” 😀

Na gerai jau, epilogas

rugsėjo 9, 2010

Viskas prasideda nuo mokslo…

Ir knygų…

Tų vogtų užrašų knygučių…

Posūkių galvoje…

Dievukų…

Darbo…

Pasaulinio garso fotografų…

Pasaulio iš aukštai…

Žvakučių ant tortuko…

Draugų teroristų, studijuojančių public health…

Ir šiaip normalių draugų…

Galiausiai – PoGo baro himnų… 😀

Love you guys. :*

The end

rugsėjo 9, 2010

Čia šitas romanas baigiasi, mūsų dienų herojė nusižudo, o istorija išsikrausto į gyvenimą.

Aš atsisakau būti autore, nes pažeidžiau absoliučiai visas autorines teises. Išėjau pirkti pėdkelnių.
Jei kam reikės kokio humanitarinio mokslo konspektų – aš mielai dalinuos, raštelkit e-mail’ą.
Be to, rašau belekokius mokslinius straipsnius ir bakalaurinius ir kitką. Nebrangiai! Haha.

[laukti tęsinio?… nežinau]

Nes nebeturiu ką pasakyti. Visai neturiu.

Ir jeigu… tai tik norėjau, kad geriau būtų. Tikiuosi, jūsų gyvenimai bus paprastesni ir laimingesni, nei buvo mano.

Nusikirsk tu tą ranką

rugsėjo 8, 2010

[mano, 2005]

Stabų saulėlydžio tema

rugsėjo 7, 2010

Ką reiškia kritiko profesija? Tarkim, sako, esu kultūros kritikas. Tai ką veiki? Kritikuoju kultūrą.
Todėl versliu kritiku būti yra lengviau, nei versliu kūrėju. Nes kritikas tave gali sukalti į žemę tiesiog šiaip sau. Iš sumauto pavydo.

Norite pavarysiu tikros kritikos?
Mūsų žemynas šūdinas. Gimiau šūdinam žemyne, blet, taip ir maniau, kad kažkas ne taip. Nes pas mus viskas čia Vakaruose yra dekonstruota jau. Valstybinė valdžia sau, Dievas su visom bažnyčiom sau, o verslas irgi sau, ir menas atskirai. Žodžiu, šūdas kažkoks. Todėl ir filosofija liūdna mūsų visa.

Jei pasidairytume į Rytus, jie… Jie tradicijas saugo. Jeigu filosofija prasidėjo nuo tam tikrų knygų, jie ir nenuklysta nuo jų per toli, ir nuolat jomis remiasi. Musulmonai remiasi tiek, kad pas juos mokslas, kasdienybė, teisė ir religija yra vientisa, todėl jie kur kas mažiau pjaunasi tarpusavy. Pas juos nėra “kultūros kritikų”.
Vadinasi, mes durniai čia visi.

O mano mažas pasaulėlis, tas pilnas knygų, muzikos, Van Gogo ir visokių kvailysčių ėmė ir subyrėjo iki pamatų, kai tai supratau.
Štai tau ir “neteisingas santykis su pasauliu”. Santykis gal buvo neblogas, tik pasaulis visai ne toks, kokį įsivaizdavau vaikystėj, pvz.

Tai verksiu dabar, kol sugalvosiu, ką daryt toliau čia su savo nenusisekusiu gyvenimu neteisingoj vietoj ir kažkokiu ne tuo laiku. Kas tas laikas iš viso?.. Ką dabar daryt?

Tipo, šiek tiek susimoviau. Kad mažai nepasirodytų, susimoviau viešai, tai dabar mano gyvenimas viešas, o aš durna iš tikrųjų kaip bato aulas. Ir man žiauriai gėda.

Ir kas tai yra – pasiekti transcendenciją? 🙂

Ponas gerbiamasis Šliogeris labai gražiai viską pasakoja, bet ties klausimu „ar gali kalba veikti pasaulį be tavęs?“ jis truputį išsisukinėja. Tai maldos arba meditacijos klausimas – tai tas pats. Ir Dievo klausimas čia irgi v temu.

Tarkim, Kierkegaardo santykis su Dievu yra vertikalus, jis Jo ieško danguje ir po mirties. Ir meldžiasi. Ir yra žiauriai nelaimingas.

Buberis ima horizontalę, šnekasi su žmogum, žole ir karieta, ir yra patenkintas.

Juos abu geometriškai sumetus į krūvą gauname beveik Spinozą – išeina kryžius katalikiškas!

Camus irgi buvo horizontalus, bet jis turėjo problemėlę pokalbiuose, nes buvo dar genialesnis – žmones jis suprato, bet žmonės jo nelabai. Čia tiktų Stingo daina „Englishman in New York“. Apie ateivius beveik. Užtai aš jį taip dievinu, ir mano filosofija remiasi į jį visomis išgalėmis. Į jį ir Sokratą, kurį net protingieji graikai nudėjo, nes nichuja nesuprato, ko jis čia skeryčiojasi ir burba.

O Sruogą irgi myliu dėl to paties. Nes jis buvo protingesnis už visus kitus, ir tik dėl to toks nelaimingas.

————————————————–

skelbimas:

aš kraustausi, perleisiu savo buto nuomą kam nors geram ir tvarkingam, arba geriems ir tvarkingiems. Šeimininko reikalavimas – be gyvūnų. Daugiau čia viskas yra tobula.

[apsigauti]

rugsėjo 7, 2010

Apie konkurenciją.

Aš jos tiesiog nesuprantu. Nesuvokiu jos esmės.
Suprantu, kad versle ji skatina keistis ir ieškoti naujų sprendimų, etc.

Universitete? Hmmmm?? Na, bent jau FSF tai nesuprantamas dalykas “ne, neduosiu aš tau konspektų, nes man reikia stipendijos”, kažkaip laisvai galima patąsyt kokį doktorantą už skvernelio ir prašyti ko tik nori. Paaiškinti chaoso teoriją kokią… Nesvarbu. Neseniai per radiją užgriebiau paklausyt, kaip kažkas pasakojo apie mokslus kažkurioj užsienio karo akademijoj. Ten bene pusę dėstytojų darbo perimdavo vyresnių kursų studentai. Ir tai, manyčiau, labai linksma. Vaikai, gyvenkime draugiškai. Blabla.

Konkurencija tarp rašytojų irgi yra kažkas nesveiko. Nesveikos sielos požymis pirmasis.

Pamenu, vaikystėj labiausiai nemėgdavau lyginimo “tu toks, o tu vat blogesnis čia”. Na ir kas, nemoku aš tos fizikos. Užtat pati mokiausi matematinės logikos lygteles spręsti.
—————————————

Kodėl manau, kad jis nusižudė? Nes tai būtų logiška. Absurdiška. Nes tai tiktų prie jo gyvenimo. Nes derėtų prie Kunderos “nepakeliamos būties lengvybės” pabaigos. Ir viskas. Jei faktai neatitinka mano pasakos, tai teeinie jie velniop. Tai ne Hegelis. Vaizduotė. “Tas, kuris negali įsivaizduoti arklio šuoliuojančio pomidoro paviršiumi, yra visiškas idiotas.” [André Breton]

Apie siaubą būti genijumi

rugsėjo 6, 2010

Nuostabūs laikai dengtis svetimais vardais, nes yra internetas. (: Šitas blog‘as bene vienintelis, kurį rašau savuoju. Tikiuosi, užsikasit bent šimtui metų makulatūros paieškomis ir bandysite nustatyti, kuris stiliukas mano, bo aš moku kalbėti ir jų vardais:

Kierkegaard

Kai žinai savo mirties datą, imasi rodytis, kad kampe stovi pats baisiausias kada matytas giltinės portretas, ir tiesiai veidu į jį tave iš nugaros stumia nežinoma jėga. Ir tu pradedi blaškytis, spurdėti, rašyti į kairę ir rašyti į dešinę, nagrinėji Bibliją skersai išilgai, nėra ten jokio Dievo, sėdi salonuose, apsimeti patenkintas, vaidini spektaklį susirinkusiems kvailiams, ir parėjęs namo galvoji, ar jau pasikarti, ar dar ne.

Rašau slapyvardžiais, nes dėjau aš ant būsimos savo lavono garbės.

Simone

Būti moterimi reiškia prie viso to primesti diskriminaciją. Vyrai mus myli, bet negerbia, sakykit ką norit. Būti moterimi yra sunkiau būti nei būti vyru. Ne vien dėl jautrumo ir jausmingumo, o dėl paprasčiausios fiziologijos. Man bloga ir skauda kiekvieną mėnesį, mane pykina, kai aš nėščia, man nepatinka, kai mane liečia.

Camus

Aš jūsų nekenčiu. Paprastai ir nuoširdžiai, aš jus niekinu. Aš jaučiuosi svetimas. Man svetimas jūsų blizgesys, jūsų dėmesys ir jūsų išsilavinimo švytėjimas. Vadinu save filosofu, nors iš esmės man nusišikt, nes aš dar ir tėvas, sūnus, šventoji dvasia, pranašas, vartininkas, aktorius, režisierius, judėjimo lyderis, žurnalistas, redaktorius, profesorius, žmogus, BET NEI VIENAS JŪSŲ NEŽINO, kas mano galvoje. Myliu moteris, bet jos man atrodo lėkštos. Vertinu draugystę, bet kartais grįžęs namo prisigeriu ir trankausi baldais, verkiu atsisėdęs, nes kažkas negerai, nes ne taip, nes niekas manęs nesupranta. Niekas nemoka mylėt, galų gale. Todėl aš jūsų nekenčiu.

Vis tiek visi mirsim.

Be to, nėra jokios tiesos, yra tik tavo tiesa arba mano, ir jokios „mūsų“ nėra. Mes neturime nieko bendro.

————————————-

[…keliant į teatro sceną, dekoracijas parinkti taip, kad sukeltų beobjektę baimę, nerimą. Tarkim, išvirtęs šaldytuvas su išsibarsčiusiais po sceną produktais man sukelia tokį pat jausmą – „negerai, bet nieko negaliu pakeisti, esu tik žiūrovas“]

O nachui man Nobelis yra „o nachui šuniui pagalvė“ klausimo lygio. Mano subjektyvia nuomone.

Še tau kad nori.

Jeigu aplenksiu Hawkingą, šoksiu nuo stogo.

Žinot, kodėl nusižudė mano meilė? Nes jis nekentė būti stumdomas ir nekentė būti žinomas. Dar kas nors tegu pabando man pavaryti ką nors imperatyvo forma, ir aš nieko nepažadu. Man dvidešimt dveji, visi į mane panašūs jau yra mirę.

Apie levandas

rugsėjo 6, 2010

Nepasitikėti niekuo serija: jei paklusčiau visiems gydytojų,
Bažnyčios ir valdžios draudimams bei liaudies prietarams,
tai daryti išvis nieko kaip ir negalima.

Tai aš nieko ir nedarau. Net rūkyti mečiau, bet turbūt neilgam,
nes kai jau esi metęs… prie kavos.

Ir norėčiau, kad būtų ateiviai ir kad jie mane pagrobtų dabar.
Nes jūs man nepatinkat nė vienas ir aš bijau labai.

Užtai ir verkiu naktimis.

Be to, bus žiema, o tada išvis tamsu ir šalta. Bet nors filmus galima spoksoti kokioje lovoje.