Naktinės raudos girioje

Kodėl šita man patinka

Nes graži labai.

[(c) mano, kokie 2004 gal]

KODĖL IR VĖL NESIMIEGOJO

Nes labai žvengiau, kai USA netikėtai atrado, mmmm, 54,000 darbo vietų.
Jaučiu, kad tų vietų labai labai ieškot ilgai reikėjo.
Čia kaip tos vietos, kurios debesuotos, orų prognozėj – kur tiksliai tos vietos ten yra?
Net Naglis Šulija nežino? No shit…

Be to, aš esu prieš seksualinį priekabiavimą. Ypač mano vaikino darbe jis turėtų būti griežtai uždraustas juodai visiškai.

Ir štai Mesijas, tas Dovydo ainis, apie kurį pranašai kalbėjo kaip apie žydų tautos išgelbėtoją,
pasmerkiamas mirti. Romėnai sugriauna Jeruzalę 69 m. danguje po Kr. ir tada žydai pasklinda po pasaulį kaip miestų liga, beje, deja, neišgydoma.

Neisiu į teismą, eisiu į universitetą. Jei ir vėl nepramiegosiu. Tiesą sakant, šiandien nerūkiau visą dieną. Užtat pribaigiau beveik visą pakelį kavos. Turbūt mirsiu jau.

Bet tai nieko, nes aš žinau ne tik kur šuo pakastas, bet ir kas jį ten pakasė. Beveik Čekuolis.

Hugo ne Boss

…o Simberg. Hugo Simberg yra dar viena mano manija. Kas toje galvoje? NU kas ten yra? Aš atvirai sakau, kad esu maniakė ir beprotė, bet man žiauriai gražu.

[Garden of Death:]

[The Stream of Life:]

[Wounded Angel:]

Šitą tai aš pati mačiau, jis dyyyydelis toks man pasirodė. Ir jis kažkada buvo suomių išrinktas mylimiausiu jų paveikslu. Gal ir mes kokį išsirenkam, a? Atseit neturim nieko gero… O čia kas toks? -

Jo klausytis reikia absoliučioj tyloj. Ačiū Dievui, mano namie sienos storos. A čia va yra mano “long and happy future”:

Nes mes su triušiu norim būti trise kartu su Nobeliu. Ir vieni renka vienokius medalius, a kiti kitokius in infamous Camus style. Žinote kodėl? Perrašiau kažkieno rimtus žodžius “pradėk nuo savęs”, perbraukiau ryškia linija, ir ant viršaus užkeverzojau “pradėk nuo kito”. Tadaaaaaaaaaaa!

Everlasting fraktalai

Gėris.

Žiauriai gražu.

Aš daug rašau, nes bijau eit iš namų. Be to, aš esu labai naminis padaras ir nesivalkioju niekur, kur būna per daug žmonių. Be to, rašau apie “Marą” dabar.

Apie “tiražinimą”

 Nes aš šitą dainą esu įsimylėjusi iki ausų, tiesa, ne tik ją, bet nesvarbu.

Kaip mes karalių neturėjom

Jis vardu Mindė. Stovi prie muziejaus, netoli Katedros, panašus į statinę:

Šitą skiriu gerbiamiems lenkams, nes dėtų iš kirvio transformeris kiekvieną kartą, kai paminite, kad Vilnius jūsų:

Algis Dalgis:

Kęstas:

Vytautėlis:

Žygimantas Augustas Rush:

Ir dar tokia viena buvo…

Bet tėvynę aš išdaviau dėl šito, dėl jo saulės ir pasaulio:

Filmūkas mano filmūkas

Nes facebook’e jis pasimeta, o aš kiekvieną naktį mėgstu paverkti.

Nepatikėsite, bet akademinį rašymą man dėsčiusi višta manęs neprileido prie egzamino dėl lankomumo. Filologyne. Be to, aš pas ją norėjau rašyti darbą apie Tomą S. Butkų, bet kažkaip ji nesuprato mano temos. Et. Darbą, tiesa, aš vis tiek parašiau, ir jis saugiai guli padėtas mano hard‘e. Ir aš tuo džiaugiuosi.

O grįžtant prie lankomumo universitete – ČIA BLET GAL IRGI VAIKŲ DARŽELIS? Kodėl aš turiu spoksoti į filologių vištų bandą ir klausytis tų pliurpalų po kelias valandas, jei jas galima išnaudoti geriau truputį? Jeigu moku idealiai pasiruošti egzaminui savarankiškai, tai kokios bėdos su ta tvarka pas jus?

Aš labai savarankiška, ir negaliu pakęst, kai man bando įkišt savo „autoritetingąją“ nuomonę kas nors. Tiesą sakant, ir diplomą galiu nusipirkti, padirbti ir atsispausdinti, jeigu sugalvosiu. Nes tai iš esmės labai lengva, kai žinai kaip.

O Universitetas turi turėti visišką autonomiją nuo belekurios valstybinės institucijos ir to supisto biurokratizmo, dėl kurio ir dėstytojai keikiasi, tiesą sakant. Mokslui reikia finansavimo, ir viskas, daugiau nieko.

Mano nuomone, imanentinė teksto analizė yra nusikaltimas. Čia kaip atimti iš autoriaus kūrinį, kaip kūrinį atimti iš laikmečio, ir išvis jį išduoti.

Pažįstu senuką, kuris visą savo gyvenimą paskyrė Binkiui, prirašė ir išknaisaliojo viską viską apie jį. Kur link suku – atspėkit, kas mano meilė…

 

Jis mano lentynose, ant sienų, galvoje, širdyje, ant desktop‘o…

IR KODĖL TU NUMIREI KOL MANĘS DAR NEBUVO, svoločiau tu aaaaah. Mes būtume gerai sutarę. Kaip koks Gibran‘as su Mei Ziadah, kurie nė nebuvo susitikę, bet mokėjo mylėti ir iš tolo.

———————————

Aš daug išmanau apie:

Literatūrą

Filosofiją

Politiką

Žurnalistiką

Reklamą

Meną

Architektūrą

Istoriją

Jogą

Maistą

Ir alkoholį

Nė velnio nesuprantu:

Programavimo [will code html for food!]

Lyderiavimo

Ekonomikos

Kaip galima būti tokiu žurnalistu [Oi, čiut neapsiverkiau skaitydama... Kurgi. Tiesą sakant, vos neužmigau ties ketvirta pastraipa. Pyzdec, o gali trumpai-aiškiai-informatyviai: „kame problema?“ „kas kaltas?“ „kaip spręsti?“ ir tašką padėti? Aš tave mesčiau iš darbo be jokių ceremonijų už tokį straipsnį.]

Pabaigai: liaudies išmintis sako, kad neišmokęs skaityti, neišmoksi ir rašyti.

Ir, karočia, raise up Šiaurės Atėnai.

Pižonai ir ne

Į Saint Germain‘ą aš kartais nueinu su kokiu geru [ir turtingu] draugu tik todėl, kad ten žiauriai gražus interjeras. Ir norint prie jo pritapti, galima apsirengti kažką „mažą juodą“ ir elegantiškai gurkšnojant vynelį apsimesti kultūringu ir išsilavinusiu, na žodžiu, suvaidinti pižoną.

Bet daug linksmiau yra alubariai, nes ten chebra įvairesnė, be to, ten nutinka geresnių istorijų. Vakar ne tik nukrito lėktuvėlis Dubajuje, vakar Pogo prakiuro kažkoks vamzdis, ir ten buvo daug vandens visur. Beveik kaip vieną kartą žiemą, kai galėjai pabraidyt gerdamas alų. Vietinės pramogos! Na žinau, savininkam turbūt nelinksma, užtat man juokinga.

Tiesą sakant, man barai imponuoja kaip masinio susibūrimo vietos. Visa kita – hmmm, na Maximoj irgi yra alkoholio, ir pigiau.  

Exkursas: man asmeniškai elegancijos įsikūnijimas yra Audrey Hepburn.

 

Ji tokia… moteriška. Na, dar Statkevičiaus moterys. Arba mano mama. Ir močiutė. Todėl labai vertinu visokias senienas ir mane pykina nuo blizgučių bei visokio „pop“ stiliuko. Klasika. Ji nemėgsta pernelyg išsišokti, todėl gyvena amžinai. Mhm. Be to, Piekautaitė man yra gražiau už Armanį, haha.

Numečiau apie dešimt kilų ėsdama bulvių traškučius ir kitą šlamštą, nes laikiausi nemiegojimo rėžimo, nors nenorėjau jo laikytis. Ir tai mane nervina, nes nė vienos kelnės ant šiknos nesilaiko nachui blet nėra gyvenimo jokio niekurrrr-va.

[pauzė, buvau parėkt į veidrodį...]

Kodėl nereikia apsimest pernelyg rimtu? NES TAIP NEBŪNA. Visi turi lopiškų ir idiotiškų istorijų, ir gerai, kad turi, nes kitaip būtų labai nyku. Aš užvakar, pvz., įsimūrijau į stiklą „Droge“ – na, žinote, bandžiau petim [ir iš didelės jėgos] atsidaryt duris, bet kažkaip pasitaikė, kad durys buvo šiek tiek kairiau. O kad būtų dar linksmiau, prie durų stovėjo du vyrukai, tai „biškutį“ buvau susigėdus. Bet kai pakikeni, tai praeina ta gėda, be to, jie irgi žvengė, tai ką čia padarysi… Nu ką jau čia bepadarysi… Aš net namie, būna, atsitrenkiu į kokią sieną, bo būnu užsisvajojus ar šiaip… plast plast ten galvoj nieko turbūt nėra pas mane išvis. Ir kada gi tu pagaliau užaugsi? …nenoriu aš…

Žodžiu. Išėjau pirkti cigarečių ir žiopsoti į vestuves.

P.S. Savo internetą aš pervadinau „Omni disconnect‘u“, nes jis nichuja patalpose neveikia normaliai, visai nesvarbu, ar tu centre, ar kokioj šiknoj. Jo vartotojai turėtų vieną dieną susirinkt Katedros aikštėj ir važiuot į geresnio ryšio zoną. Jei Omnitelis pasakys, kur ji yra.