http://negerk.wordpress.com/

Šypt. Paskui reikės sugalvoti dar kokį vieną su „ne-…“

Ir knygų…

Tų vogtų užrašų knygučių…

Posūkių galvoje…

Dievukų…

Darbo…

Pasaulinio garso fotografų…

Pasaulio iš aukštai…

Žvakučių ant tortuko…

Draugų teroristų, studijuojančių public health…

Ir šiaip normalių draugų…

Galiausiai – PoGo baro himnų…

Love you guys. :*

Aš atsisakau būti autore, nes pažeidžiau absoliučiai visas autorines teises. Išėjau pirkti pėdkelnių.
Jei kam reikės kokio humanitarinio mokslo konspektų – aš mielai dalinuos, raštelkit e-mail’ą.
Be to, rašau belekokius mokslinius straipsnius ir bakalaurinius ir kitką. Nebrangiai! Haha.

[laukti tęsinio?... nežinau]

Ir jeigu… tai tik norėjau, kad geriau būtų. Tikiuosi, jūsų gyvenimai bus paprastesni ir laimingesni, nei buvo mano.

[mano, 2005]

Norite pavarysiu tikros kritikos?
Mūsų žemynas šūdinas. Gimiau šūdinam žemyne, blet, taip ir maniau, kad kažkas ne taip. Nes pas mus viskas čia Vakaruose yra dekonstruota jau. Valstybinė valdžia sau, Dievas su visom bažnyčiom sau, o verslas irgi sau, ir menas atskirai. Žodžiu, šūdas kažkoks. Todėl ir filosofija liūdna mūsų visa.

Jei pasidairytume į Rytus, jie… Jie tradicijas saugo. Jeigu filosofija prasidėjo nuo tam tikrų knygų, jie ir nenuklysta nuo jų per toli, ir nuolat jomis remiasi. Musulmonai remiasi tiek, kad pas juos mokslas, kasdienybė, teisė ir religija yra vientisa, todėl jie kur kas mažiau pjaunasi tarpusavy. Pas juos nėra „kultūros kritikų“.
Vadinasi, mes durniai čia visi.

O mano mažas pasaulėlis, tas pilnas knygų, muzikos, Van Gogo ir visokių kvailysčių ėmė ir subyrėjo iki pamatų, kai tai supratau.
Štai tau ir „neteisingas santykis su pasauliu“. Santykis gal buvo neblogas, tik pasaulis visai ne toks, kokį įsivaizdavau vaikystėj, pvz.

Tai verksiu dabar, kol sugalvosiu, ką daryt toliau čia su savo nenusisekusiu gyvenimu neteisingoj vietoj ir kažkokiu ne tuo laiku. Kas tas laikas iš viso?.. Ką dabar daryt?

Tipo, šiek tiek susimoviau. Kad mažai nepasirodytų, susimoviau viešai, tai dabar mano gyvenimas viešas, o aš durna iš tikrųjų kaip bato aulas. Ir man žiauriai gėda.

Ponas gerbiamasis Šliogeris labai gražiai viską pasakoja, bet ties klausimu „ar gali kalba veikti pasaulį be tavęs?“ jis truputį išsisukinėja. Tai maldos arba meditacijos klausimas – tai tas pats. Ir Dievo klausimas čia irgi v temu.

Tarkim, Kierkegaardo santykis su Dievu yra vertikalus, jis Jo ieško danguje ir po mirties. Ir meldžiasi. Ir yra žiauriai nelaimingas.

Buberis ima horizontalę, šnekasi su žmogum, žole ir karieta, ir yra patenkintas.

Juos abu geometriškai sumetus į krūvą gauname beveik Spinozą – išeina kryžius katalikiškas!

Camus irgi buvo horizontalus, bet jis turėjo problemėlę pokalbiuose, nes buvo dar genialesnis – žmones jis suprato, bet žmonės jo nelabai. Čia tiktų Stingo daina „Englishman in New York“. Apie ateivius beveik. Užtai aš jį taip dievinu, ir mano filosofija remiasi į jį visomis išgalėmis. Į jį ir Sokratą, kurį net protingieji graikai nudėjo, nes nichuja nesuprato, ko jis čia skeryčiojasi ir burba.

O Sruogą irgi myliu dėl to paties. Nes jis buvo protingesnis už visus kitus, ir tik dėl to toks nelaimingas.

————————————————–

skelbimas:

aš kraustausi, perleisiu savo buto nuomą kam nors geram ir tvarkingam, arba geriems ir tvarkingiems. Šeimininko reikalavimas – be gyvūnų. Daugiau čia viskas yra tobula.

Aš jos tiesiog nesuprantu. Nesuvokiu jos esmės.
Suprantu, kad versle ji skatina keistis ir ieškoti naujų sprendimų, etc.

Universitete? Hmmmm?? Na, bent jau FSF tai nesuprantamas dalykas „ne, neduosiu aš tau konspektų, nes man reikia stipendijos“, kažkaip laisvai galima patąsyt kokį doktorantą už skvernelio ir prašyti ko tik nori. Paaiškinti chaoso teoriją kokią… Nesvarbu. Neseniai per radiją užgriebiau paklausyt, kaip kažkas pasakojo apie mokslus kažkurioj užsienio karo akademijoj. Ten bene pusę dėstytojų darbo perimdavo vyresnių kursų studentai. Ir tai, manyčiau, labai linksma. Vaikai, gyvenkime draugiškai. Blabla.

Konkurencija tarp rašytojų irgi yra kažkas nesveiko. Nesveikos sielos požymis pirmasis.

Pamenu, vaikystėj labiausiai nemėgdavau lyginimo „tu toks, o tu vat blogesnis čia“. Na ir kas, nemoku aš tos fizikos. Užtat pati mokiausi matematinės logikos lygteles spręsti.
—————————————

Kodėl manau, kad jis nusižudė? Nes tai būtų logiška. Absurdiška. Nes tai tiktų prie jo gyvenimo. Nes derėtų prie Kunderos „nepakeliamos būties lengvybės“ pabaigos. Ir viskas. Jei faktai neatitinka mano pasakos, tai teeinie jie velniop. Tai ne Hegelis. Vaizduotė. „Tas, kuris negali įsivaizduoti arklio šuoliuojančio pomidoro paviršiumi, yra visiškas idiotas.“ [André Breton]

Kierkegaard

Kai žinai savo mirties datą, imasi rodytis, kad kampe stovi pats baisiausias kada matytas giltinės portretas, ir tiesiai veidu į jį tave iš nugaros stumia nežinoma jėga. Ir tu pradedi blaškytis, spurdėti, rašyti į kairę ir rašyti į dešinę, nagrinėji Bibliją skersai išilgai, nėra ten jokio Dievo, sėdi salonuose, apsimeti patenkintas, vaidini spektaklį susirinkusiems kvailiams, ir parėjęs namo galvoji, ar jau pasikarti, ar dar ne.

Rašau slapyvardžiais, nes dėjau aš ant būsimos savo lavono garbės.

Simone

Būti moterimi reiškia prie viso to primesti diskriminaciją. Vyrai mus myli, bet negerbia, sakykit ką norit. Būti moterimi yra sunkiau būti nei būti vyru. Ne vien dėl jautrumo ir jausmingumo, o dėl paprasčiausios fiziologijos. Man bloga ir skauda kiekvieną mėnesį, mane pykina, kai aš nėščia, man nepatinka, kai mane liečia.

Camus

Aš jūsų nekenčiu. Paprastai ir nuoširdžiai, aš jus niekinu. Aš jaučiuosi svetimas. Man svetimas jūsų blizgesys, jūsų dėmesys ir jūsų išsilavinimo švytėjimas. Vadinu save filosofu, nors iš esmės man nusišikt, nes aš dar ir tėvas, sūnus, šventoji dvasia, pranašas, vartininkas, aktorius, režisierius, judėjimo lyderis, žurnalistas, redaktorius, profesorius, žmogus, BET NEI VIENAS JŪSŲ NEŽINO, kas mano galvoje. Myliu moteris, bet jos man atrodo lėkštos. Vertinu draugystę, bet kartais grįžęs namo prisigeriu ir trankausi baldais, verkiu atsisėdęs, nes kažkas negerai, nes ne taip, nes niekas manęs nesupranta. Niekas nemoka mylėt, galų gale. Todėl aš jūsų nekenčiu.

Vis tiek visi mirsim.

Be to, nėra jokios tiesos, yra tik tavo tiesa arba mano, ir jokios „mūsų“ nėra. Mes neturime nieko bendro.

 ————————————-

[...keliant į teatro sceną, dekoracijas parinkti taip, kad sukeltų beobjektę baimę, nerimą. Tarkim, išvirtęs šaldytuvas su išsibarsčiusiais po sceną produktais man sukelia tokį pat jausmą – „negerai, bet nieko negaliu pakeisti, esu tik žiūrovas“]

O nachui man Nobelis yra „o nachui šuniui pagalvė“ klausimo lygio. Mano subjektyvia nuomone.

Še tau kad nori.

Jeigu intelektu aplenksiu Hawkingą, šoksiu nuo stogo. Mano tėvai laiko mane veltėde, bijau eiti į universitetą, labdaros org nori mane deportuoti Afrikon, USA laukia išskėstom mokslo rankom, o aš norėčiau kur nors įsirausti į kampą ir tyliai numirti. Kad tik niekam netrukdyčiau.

Žinot, kodėl nusižudė mano meilė? Nes jis nekentė būti stumdomas ir nekentė būti žinomas. Dar kas nors tegu pabando man pavaryti ką nors imperatyvo forma, ir aš nieko nepažadu. Man dvidešimt dveji, visi į mane panašūs jau yra mirę.

2008-12-12 – Mamai. ir sau.

Aš esu blogas žmogus, niekada nenorėjau tokiu tapti, bet tapau. Aš esu. Ar galvoji apie mane kaip anksčiau? Ar myli mane tokią? Aš nesugebu aukotis taip kaip tu, tu tai moki. Man tu pati gražiausia, pati. Ir nuostabiausia, esi viskas ką aš turiu tikra.  Niekada to nepamiršiu, saugai mane nors aš turėčiau tave saugot. Aš tvirta. Esi visas mano pasaulis. Niekada nenoriu tavęs skaudint, noriu tave apkabinti, tvirtai, bet nedrįstu. Pameni kaip per mano gimtadienį mane apkabinai, man tai buvo nuostabiausia dovana. Verkiau kaip vaikas. manau abi norėtume, kad tokiu būčiau. Deja. Bijau, kad niekada nesugebėsiu tapti tokia nuostabia, kaip tu. Nežinau ką padariau, kad nusipelniau tavęs? Aš neturiu sparnų, tu turi. Bijau prarasti laiką su tavim. Norėčiau nužudyti viską, dėl ko tau skaudu, ir save. ar  prisimeni mane mažą? Aš ne. Prisimenu, kad daug laiko nesupratau, kad tik tu vienintelė, Don kichotė, man viską davei. Aš turbūt niekada nemokėsiu būti tokia šaunia. Bet aš taip didžiuojosi, jog esu tavo dukra. Man tokia garbė. Man taip patinka su tavim kalbėti. Tu viską žinai. Neįsivaizduoju kaip man reiktu gyventi be tavęs. Atsiprašau už viską, už viską. Žinau, kad nemėgsti Vilniaus, bet tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuris mane išgelbėjo, bet man turbūt reiktu liautis būti savanaude, ir grįšti namo, nes tu to tikrai verta. Ir myliu tave labiau už viską šiame pasauly. Noriu tave ginti nuo visko, bet to nedarau, nes bijau, kad grįžus galiu išprotėt, aš keista. Bet taip pasielgti turbūt būtu teisinga. Blm, tu tiek dirbi, o AŠ imu iš tavęs pinigus, kodėl blm turėjau gimti socialine darbuotoja, o ne kokia verslininke, jums būtų lengviau. Bet aš negaliu būti kita, tiesiog negaliu. Kodėl negaliu savęs priversti? Kenčiu dėl to. Mama, mama. Verkiu dabar net nematau ką rašau, senai verkiau. Dėkoj už kiekvieną minutę su tavim, jei tik galėčiau pasimčiau visas tavo ligas, kodėl Dievas to neleidžia?? Ačiū už tai jog parodei, jog pasauly yra ir gerų dalykų. Tu vienintelė. Rytoj katedroj uždegsiu už tave žvakute.“