Kodėl šita man patinka

Nes graži labai.

[(c) mano, kokie 2004 gal]

Hugo ne Boss

…o Simberg. Hugo Simberg yra dar viena mano manija. Kas toje galvoje? NU kas ten yra? Aš atvirai sakau, kad esu maniakė ir beprotė, bet man žiauriai gražu.

[Garden of Death:]

[The Stream of Life:]

[Wounded Angel:]

Šitą tai aš pati mačiau, jis dyyyydelis toks man pasirodė. Ir jis kažkada buvo suomių išrinktas mylimiausiu jų paveikslu. Gal ir mes kokį išsirenkam, a? Atseit neturim nieko gero… O čia kas toks? -

Jo klausytis reikia absoliučioj tyloj. Ačiū Dievui, mano namie sienos storos. A čia va yra mano “long and happy future”:

Nes mes su triušiu norim būti trise kartu su Nobeliu. Ir vieni renka vienokius medalius, a kiti kitokius in infamous Camus style. Žinote kodėl? Perrašiau kažkieno rimtus žodžius “pradėk nuo savęs”, perbraukiau ryškia linija, ir ant viršaus užkeverzojau “pradėk nuo kito”. Tadaaaaaaaaaaa!

My beloved Egypt

„Aš mačiau varkalį, dirbantį prie savo krosnies angos, jo pirštų oda kaip krokodilo, jis dvokia labiau už žuvų ikrus. Naktį, išsivadavęs iš dienos darbų, jis vis tiek dar dirba. Akmentašys ieško darbo – tašyti bet kokį kietą akmenį… Kai jis baigia svarbiausią savo triūso dalį, nebejaučia rankų… Barzdaskutys skuta iki vėlumos, eina iš gatvės į gatvę, ieškodamas, kas norėtų nusiskusti; kad prikimštų pilvą, jis alina rankas. Valtininkas, gabenąs prekes iki Deltos, dirba daugiau, negu jo rankos pajėgia; jį žudo uodai… Mūrininko tyko liga, nes jį perpučia vėjo šuorai, kai jis sunkiai stato; tam, kad atliktų darbą, jis prisiriša prie LOTOSO formos kapitelių. Jo rankos dyla dirbdamos, rūbai netvarkingi; jis prausiasi tik kartą per dieną… Audėjui dirbtuvėlėje dar sunkiau, negu moteriai: jis atsitūpęs, jo keliai remiasi į skrandį, jam trūksta oro… Pasiuntinys, prieš išvykdamas į svečias šalis, surašo testamentą [!!!], nes bijo liūtų [ar jau minėjau sfinksą? O Alexanderį?] ir azijiečių… Dažytojo pirštai atsiduoda supuvusia žuvimi, jo rankos nežino atilsio… Kurpius labai nelaimingas; jis amžinai elgetauja, valgo gyvulių odą. Skalbėjas skalbia baltinius krantinėje; jis dirba visai greta krokodilų… Žvejui einasi blogiau negu visiems kitiems amatininkams. Juk jo darbo vieta – upė, kur knibždėte knibžda krokodilų [o jų nebaisu, nes jie gerbiami]…“ [ištrauka iš papiruso, datuojama apie 2100 m. pr. Kr., nors aš suabejočiau, bet tiek to]

Bet jau kai radau vadovėly prierašą, kad čia satyra, tai manyje sukilo begalinis juokas. YOU‘RE NEVER GONNA BELIEVE THAT -  HAHA, čia odė, Egipte engiamųjų sluoksnio iš vis nebuvo, išskyrus tuos, kurie ateidavo be taikos – tie buvo negerbiami gyvi užmuštieji, nes jie neprisikels iš mirusių niekada. O pastarasis tekstas yra apie draugiškumą. Jeigu ką: Egiptas egzistavo lėtai ir maloniai, mylinčios Nilo rankos ir akys niekada nenuskriaudė nė vieno beginklio.

„Aš prikroviau jums sandėlius visokio gero, kad turėtumėte kuo misti, kad naktimis jūsų nekankintų baimė ir skurdas… iš pietų į šiaurę ir iš šiaurės į pietus be paliovos jūsų labui plaukioja laivai… Kol gyvi būsite, jūs visi dirbsite man viena ir ta pačia širdimi.“ [Ramzis II]

Tai vadinama piramidės viršūne, gerbiamieji, o dar tai galima apšaukti didžiausia klaida pasaulio istorijoje – Piramidės esmė yra padaryti tvarką, o ne išnaudoti žmones, skriaudžiant silpnesnius. Durniai! [haha, čia draugiškas buvo]

Ir niekas ten žydų niekur nevijo ir neskriaudė. Abrakadabra jūsų šakarmakar yra nesąmonė. NT parašė žmonės, tai ne Dievo knyga ta mėlynoji.

Beje, mane globoja ir Horas, tik ne visi supranta, kuo čia dėtas sakalas. Ne jūsų reikalas Ir jei pirmieji Egipto amžiai skendi migloje, tai todėl, kad sostinės pirmosios jūs dar neradot. O aš net manau, kad labai gerai žinau, kur ji. Tipo – atkask lobį, pažaidžiam žaidimėlį – kas man pasiūlys geriausią kokio nors neiššifruoto rašto pavyzdį… suprantat, man veiklos trūksta, duokit darbo smegeninei kas nors, plyz!

O dabar apie demokratiją – KAS TAU NELEIDŽIA, jei esi laisvas žmogus, niekam nieko nemokėti ir nebūti skolingam? Pasisodink po langu bulvių kokių, ir apsimesk, kad išvis neegzistuoji. Ir šita paprastutė idėja niekam nešovė galvon niekada?? Kas jūs per…

Egipte gerbiamiausi buvo žemdirbiai, ir ne atvirkščiai. Egipto religija yra seniausioji, iš jų valstybinės santvarkos reikia perimti absoliučiai viską. Nes tarkim, visa žemė yra valstybinė, o namai priklauso valstiečiams, ir niekas negali jų iš ten išgrūsti. Todėl ir sakau, kad jūsų įstatymai mūsų nedomina. Nieko jie nedomina, išskyrus tuos, kurie laukia [ir dažnai nesulaukia] pagalbos.

Mano draugas raštininkas man nupaišė tatuiruotę, kur mažyčiais keliais ženkliukais pasakyta viskas apie mano asmenį. Taip pat ir mano vardą.

Visi Egipto raštai yra parašyti su tokiu humoru, kokio jūs iš Dievo niekada nesitikėjote. Egipte visi dirbo lyg žaisdami, o tai geriausias būdas tapti laimingam. Aš saugau jus kaip mirusiuosius, nes jūs man primenat negyvėlius. Štai, tiesą sakant, ir the ultimate truth šiandienos. Einu pakikensiu kur nors kitur. Ypač linksma yra po piramide išsikasti dar ir netikrą kapą Tipo, kad ateities kartos turėtų ką veikt, galvodamos – WTF?? Niekas ten jokių vagių nebijojo, šiaip linksmintis juk galima, nes faraonai tai gyvena amžinai, ir jiems visiškai pochui, kad kas išplėš kokį kapą. Tai spąstai vaikams, kurie nežino, ką daro. Bet vis tiek linksma.

Savo Dievą aš vadinu Amonu Ra. Bet jis turi kelis kitus pavidalus.

Rytoj ištaisysiu dar kokią istorinę klaidą. Kad iki rugsėjo niekam nebūtų nuobodu.

Man atrodo, kad žmonės iš tiesų persistengė, kurdami civilizaciją. Ir netyčia pamiršo, jog prieš tai [seniau, anksčiau, antikoje, senovės persų laikais, ir dar seniau] buvo daug paprasčiau ir gyventi, ir būti laimingu, ir nesiginčyti dėl visokių niekų. Asiras susitikęs semitą nepuldavo jo keikti ir pjauti – jis pirmiausia jam nusilenkdavo, o tada jau bandydavo pasikeisti žiniomis apie dievus, kultūrą, mokslą ir išradimus.

Egipto dievai susiję su gamta, nes gamta vienintelė teikia kokią nors viltį. Kurią reikia saugoti. O aš einu namo. Išėjimo knyga, XX, 1-17. Ėjau ėjau, ir parėjau namo. Žiūriu, gražūs tie namai. Got-ya!

Beje, kadangi hetitai padegėjams taikydavo paprastą bausmę – atstatyti statinį, tai jei užsidegs jūsų makulatūros sandėlys, aš dievobaimingai su “sorriuku” lūpose tikrai neatšliaušiu atgailauti. Faktas. Išvadas gali pasidaryti tie, kurie nori ką nors daryti.

Kuo čia dėtas Mikė Pūkuotukas su triūšiu ir ST

Nes jis turi savo filosofiją. Aš blogai praleidžiu rytą nenuėjęs pas paršeeeeeelį! Tai aš į Pogo vieną atvariau iš Lenkijos, ir padėjau ant baro, ir pakrikštijau jį Broniumi. Oi Brone Brone, ko lendi po vonia…

O žydai meldžiasi dainuodami, gal tai netiesa, bet man atrodo, kad taip ir yra. Tai vaikštau blet ir dainuoju, ir man yra pooooochui. Kitą kart, kai mentas man neleis net paverkt prie Kudirkos aikštėj, nudobsiu, dievaži, nušausiu, pamatysi. O mano namo palėpėj yra daug šlamšto visokio, ir man kartais atrodo, kad ten vaikšto vaiduokliai, kurie verkia, kai miršta girtuokliai. Ir nesvarbu kur esi, mano hakeriai ras. Kelių milijonai, ir tavo visi, Hare Krišna. Satelitai praneš gal ką nors gero pagaliau?

Mano zuikio Pūkio filosofija irgi gera, nes jis nevaikšto į virtuvę, todėl kad aš čia rūkau. O be to, jo nedomina nei medus, nei alus, nei kotletai. „Gal kotletų nori?“ [Dievų miškas], šiand pasiūliau kaimynui, bet jis buvo užsiėmęs, nes tvarkė trečią bonkę rašalo „Monikutė“ laiptinėj, ir jam nesinorėjo jokių sumautų kotletų.

O apie triušį tai žinau, nes pasiūliau jam, ir jis neėdė ir negėrė. Vadinasi, darau galingą išvadą, kad triūšis nėra alkoholikas. Pati tai kartais tik vaidinu girtą, kad nesikabinėtų visokie valkatos. O neprisigerti ir neprisidirbti ir neapsidirbti draugų kompanijoje galima simuliuojant gėrimą. Simuliacija ir simuliakrai.

Aš su Pūkiu iš esmės ir prasmės labai gerai sutariu, nes jis netriukšmauja, nesikandžioja ir necypsi. Be to, jis švelnus ir pūkuotas, Pūkuotukas. Vėl suskystėjau. Ir sakykit ką norit, jis mano geriausias draugas. Ir paglostyti kartais leidžia. O kai išsinešu į lauką, tai jis kartais susinervinęs ima kasti duobę. Čia turbūt todėl, kad jūs užknisat. Knisat kaip reikalas mūsų. Bet gal jau būsiu paminėjus. Ir mes kartu drebam nuo garsų kartais. Manęs nedomina jūsų naujienėlės, važiuosiu gyventi į kaimą. Nes kaime irgi galima gyventi, tuoktis, švęsti šventes, ir pažinoti kaimynus toje gatvėje, kur gyveno mano senelis. Tas, kur nuo leukemijos mirė. Ir rašyti ten galima, ir skaityti, arba dirbti mokytoja, arba ganyt avių bandą, o mano tėtis dirba seniūnaičiu ir yra žemaitis kaip Dievą myliu. Ir policininkai kaime būna šiek tiek draugiškesni negu „nejaugi ir vėl matau tave su bonke skarbonke?“. Fak jū, rootless tree.

Prie Katedros, beje, trainiojuosi ne todėl, kad Dievas bene bus jau senokai pabėgęs iš ten, man tiesiog patinka varpai. Ir aš tada galvoju apie Hemingvėjų. Ir žmonės su riedlentėm važinėja, arba šiaip sau ganosi. Pam param tik vėjai pučia!

Manau, kad Dievą jau seniai ištiko dogma ir koma nuo visokių nesąmonių, ir aš jo klausimą laikinai eliminuoju iš šito įrašo istorijos. Bet sveikatos ministerija mane vis tiek draugiškai įspėja, kad rūkymas žudo, tai aš blet dar vieną surūkysiu, o paskui jau pagalvosiu, ką čia nuveikus. Gal prisigersiu svetimose vestuvėse. Va čia tai idėja. Ūc.

Dar apie raidę A:

D’Ark yra tamsieji viduramžiai ir inkvizijos

Arka yra toks daiktas Paryžiuje ir Triumfas

Amen panašu į Amenchotepą arbą stepą arba dar Steponą Batorą ir Batoną ir toną ir tonaciją ir Tomą Akvinietį ir “ak”.

Be to, mane kurti įkvepia tobulos vienatvės ilgesys, mokykloj rašiau. Mane kurti įkvepia dangus ir angelai, kuriuos tik sapnuoju. Mane įkvepia da Vinčis, Dali ir roko žvaigždės įkvepia. Ir dar tas vyrukas, kuriam užuž…vakar paskolinau dešimt litų iki jo avanso, kad jis su draugu galėtų blet alaus atsigert bare. Ir manęs neįkvepia joks likimas. Jei turėčiau pasirinkimo laisvę, aš rinkčiausi nachui išvis nesirinkti. Ir ypač nesirinkti viešose tose vietose, kur gert negalima. Blogiausias dalykas, koks man galėjo nutikti, tai gimti žmogumi. Be to, mano gyvenimas nėra bohemiškas, tiesą sakant, aš asketė ir ST-T (estetė). O vaikystėj, kai miegodavau kartais balkone [“Balkonas”! “Gražuolė“! Abu mačiau...], tai žiūrėjau į dangų ir galvojau “kaip ji gali būti tokia milžiniška”. O paskui nieko nebegalvojau. Kas čia tau bus protingesnis už visą sumautą visuomenę…

Be to, dar verkiau skaitydama “Stiklo šalį”. Vakar.

Be to, kartą gėriau su LT garbės kuopa, kai jie atostogavo Palangoj, ir sugalvojau, kodėl šaudyti beprasmiška – nu taigi kai tu girtas, tai nepataikysi. Vau. Oho. Stebuklas. Idėja. Conversation part in Buberio knygutė? Ir viskas.

Be to, gėriau ir su baikeriais, kurie turėjo Maximos maišą kažkokios neaiškios kilmės marihuanos.

Be to, labai gerbiu tą vyruką, kuris įkūrė neįgaliųjų teatrą.

Be to, mano laki vaizduotė ir aš nesu krikščionė, nors tai netrukdo man įsivaizduoti, ką galvoja Jungtiniai Arabų Emiratai arba USA arba Sirija. Pasaulį pasidalinti lengva, tai gal neplėšykit Dievo į gabalus, kad ir kuo jis ten vardu bebūtų.

O įsimylėjau tai aš Balandžio devintą, kai, tiesą sakant, ketinau nusižudyti tą balandžio devintą. Bet tada vyrukas man nupirko cigarečių, ir aš pagalvojau, kad Camus vartuose stovėjo ne šiaip sau, nes jis galvojo, blet, kad “Gol, chui, štanga”. Ir Dievas nedraudė išgerti, kai pasidaro netikėtai liūdna. A man irgi liūdna dabar. Paskui pagalvosiu apie Adamkų. Nežinau, kaip jums, bet man tai jis labai patinka. Ir Alma. Ir Alma Mater prie prezidentūros. Nice. Žodžiai, tie žodžiai… Kartais jie nuo manęs bėga, kai išsigąsta labai. Bet tada išsikviečiu taksi, ir gyventi linksmiau pasidaro. Bent jau taksistui. Nes mano gyvenimas tai užknisa. Tiesą sakant, jau užkniso negyvai.

Nesvarbu, kad pasiilgau tavo balso, tavo rankų, ir šiaip manęs niekas be tavęs neapkabina tiesiog šiaip sau, kai man pasidaro liūdna (mažų mažiausiai, ko jie nori, tai pasiguldyti į lovą). Dar nesvarbu tai, kad tu mane ignoruoji, kai tik su tavim pagaliau pasijutau šio to verta. Nes man nesvarbu niekas, ir būtent šiuo metu apie tai aš tyliu, nes gal jau minėjau, bet didžiausias mano sugalvotas melas yra tai, kad man “pochui”. Nes man iš tiesų svarbu. Labai. Labailabai. Ir aš labiausiai nemeluoju, kai sakau, kad myliu. Nes labai myliu.

Dar nemeluoju, kai sakau, kad man reikia tavo patarimo. Ir nei mažiau nei daugiau – draudimo klausimu, ir turiu skolų valstybei, ir nežinau. 5-FU. Apie tai irgi tyliu, kai verkiu sau tyliai, arba šoku, ir išvis nenoriu kalbėti, ir galvoju, kad vis dėlto alkoholis irgi neturi prasmės, bet jis vienintelis anestetikas, kuris manęs nežudo. Va dėl to ir drebu, visai ne nuo Dievo baimės, ar dar kokios nors. Nes labiau negu Dievo [“ir” praleidžiu] mirties aš nebijau nieko. Net tavęs arba savęs. Nes mergaitė nedrebėjo šiaip sau, ji tiesiog drebėjo, nes jai buvo liūdna. Nes aš turbūt nebepasensiu, ir nemesiu jokios lazdos tau į langą.

P.S. Mano kraujo grupė pati rečiausia pasaulyje lyg būčiau koks dinozxauras.

P.P.S. Kas tave to mokė? Taigi Camus. “Vargas”, atsakė jis jums gydytojo balsu “Mare”.

P.P.P.S. Socialinės psichologijos išvada: tą žmogų, Rosenbergą, už knygą reikia prilupti, dėstytojai savo rašau dvejetą, o man blet reikėjo 10 parašyt, nes mano toks visai nedidelis socialinis projektėlis atsipirko. Pirko pirko, nupirko, atpirko, apsipirko, o aš žvengiu sau virtuvėj. Nes reikia skirti personažą nuo pasakotojo, O jūs galite atskirti? Aš irgi manau, kad ne. Autorinės teisės neparduodamos. Bet akivaizdumo teorija man sako, kad galima nusipiratauti sau ne tik daineles iš interneto ir vogti knygas. Galima pavogti karaliaus karūną, nes jis nebuvo mesijas, o tų svečių garbingų išgertuvės vyksta būtent bažnyčiose, ten jūsų VIP ložės priešais stabą. Tai aš mišių metu retai ten pasirodau. Kaip ten atrodo minutės pertraukėlės delnų ženklas? Right, panašus į T raidę arba Times laikraštį, o savo tėtį tai aš vadinu Ufu… Manau, būtent todėl viskas nutiko Egipte. Susitikimai su šventenybėmis. Ir jų menas ne šiaip sau kanonizuotas buvo.

Oho. Tiesą sakant, kai labai rimtai suabejojau savo Dievo tikimybe, jis pirmiausia metė į mane iš “Kibaliono”, paskui užkasė Gibrano’o meilės laiškais, ir galiausiai pistelėjo iš Senojo Testamento Jobo knygos per galvą, ir vandeniu išėjo išgert ir paėst į Afriką, kolegos. Tipo, ir apsišik nachui, jei tau dar ko nors trūksta. Ir už tai dabar mane persekioja visokie durniai. Dėl to tūnau namie, ir tyliai išslenku naktį, kad nepričiuptų niekas ir nenorėtų paniurkyti. Ojojoi koks žvėrelis, homo sapiens ir dar moteris. TAI IR UŽPISA MANE. Kaip ir “aš labai religingas, bet TURIU DEGTINĖS, tai einam pasimylėti”. O she’s got the Jack. Nes įsivaizduojat, net kotletus moku kept, pyzdec kokia žvaigždė. Aš bedarbė! Ką tu žinai, gal aš prositutė, gal kokia valkata, žudikė, arba šiaip sergu AIDS. Čia ir buvo bakstelėjimas alkūne į tavo tikėjimo tiesas, kuriomis tu akivaizdžiai nė velnio netiki, Andriau, jei gerai pasuktum galvelę. Todėl aš ir vadinu save likimo pokštu. Pašmaikštavo dievukas, nes jam nepatiko, kad tu gyveni kaip vienuolis. Hahaha. Interneto centre tupi voras, bet netiesa netupi, sako PROFIAI. Jei atspėsi, kiek šachmatų partijų galiu žaisti galvoje [be lentos], tai hmmm…. Nes aš nė pati nežinau.

Šventumas yra nuolatinė pastanga neįskaudinti supančio pasaulio. Ir taškas. Daugtaškis tritaškis. Mano darbo stalas yra jūsų supisto atpirkimo altorius, ir jūsų sakralumas man atrodo siaubingas. Už tai aš baisiai jūsų nekenčiu. Bet turiu kavos ir sumuštinį, ir gal visai pochui, kad Senąjį Testamentą sugadino būtent Kristus, kurį jūs dar ir satanizmo kultu pavertėt. Dėl to ir žvengiu labiausiai. Nes tai akivaizdu ir bado akis, tik niekas dar nesugebėjo pažiūrėti vaiko žvilgsniu į religiją, prieš tai išmokęs bene viską, ką gali pasiūlyti filosofija VU arba VDA.

Jeigu niekam nedašilo, kad ST “Kronikų knyga” turi šiokių tokių sąsajų su Egipto mirusiųjų knyga, tai jūsų problemos. Bet aš keliu jus iš mirušiųjų, nes blet UŽPISOT su savo nesąmonėm apie pasaulio pabaigas ir laikas pasidalinti su jumis sena gera žydiška informacija. “Sabeono šūnūs [!]: Aja ir Ana. Anos sūnus: Disonas.“ Arba dionisas. Kad tiktų prie „Kristaus kraujas“. Mirkt.

Bet geriausia vieta yra čia – visą sekmadienį juokiausi pasidainuodama:

„Ir kurs sustabdė saulę, Ir Melo vyrai, ir Bebaimis, ir Padegėjas, kurie buvo kunigaikščiai Moabe ir kurie sugrįžo į Lahemą; šitie gi žodžiai seni. Šitie yra puodžiai, gyvenantieji statybose ir tarp tvorų, pas karalių jo darbuose, ir jie pasiliko tenai.“

Reikia pakomentuoti, kas yra MEL‘O [apsimelavę iki ausų] VYRAI arba kodėl aš lakstau su žiebtuvėliu ir karočia, žvakutėm bare apsistatau kartais? Ir, klausyk, Izraeli neraliuotas tu, jei aš kalbu nesuprantamus dalykus, tai tu durna tauta su praskelta kanopa. Apskritai, bet gal jau būsiu minėjusi keletą kartų….. Haha. Be to, aš moku pasiversti į Mansoną, kai pasileidžiu „don‘t break, don‘t break my heart“. Ir Subačiaus gatvėj turiu pinigų krūvą po lova, ant kurios mes su tavim… Nepamenu ką skaitėm. Hmmm. Tiek to.

[Taigi, visas Israėlis buvo suskaitytas, ir jų skaičius parašytas karalių knygoje ties 22-tru mano supisto gyvenimo puslapiu]

Galiausiai Dovydas, kretinai: „Anaiptol to nedarysiu mano Dievo akivaizdoje ir negersiu šitų vyrų kraujo, nes su savo gyvybės pavojumi jie man atnešė vandens.“ [bet išgerti tai man jį liepė už durų, nes Kristus žiūrėjo ir verkė ten pakabintas per Velykas, bo bažnyčią naktį užrakina, kad vandalai chuliganai neišneštų aukselio arba vynelio iš sušikto rūselio, ane, Benediktai? Good joke.]

Girdėjote viešpaties žodį. Štai ir pasimeldžiau. Vieną tokį. Sekmadienį. Kaip labai charizmatiška asmenybė, dabar jau tikrai atsisakau būti krikščione nachui ir pati pasiskelbiu žydų karaliene, kuri išmetė pagaliau Benediktą iš krėslo tik iš juoko tik tam, kad visi pagaliau gyventume geriau. Ir gyvenimas nėra vien tik savo poreikių tenkinimas, kolegos, draugai, broliai ir seserys, jei gimei planetos valdovu, tai malonėk ir elgtis kaip valdovas. Geras karalius nevaro savo žmonių į karą, jei nėra reikalo, o kai bus, aš maloniai pranešiu kokiu Molotovo kokteiliu Rusijoje. Nejaugi ir tai jau nutiko? Mano gyvenimas nuobodus. Gydo ne tik vanduo, bet ir aliejus. Bent jau mano atveju, na, man padėjo. Pochujizmas ir aliejus yra beveik gyvenimo būdas, jei moki melstis taip, kad įskaustų galvą Dzeusui ir jis pagimdytų Atėnę kažkur Šiaurėje.

Ir mano vardas Eglė. Aš esu Lietuvos žydė. Mano tikėjimą išsaugo kultūra, ne karas. Todėl ir uždara bendruomenė, nes jūs užpisat ir nesuprantat, ką reiškia pokalbis. Paprasta kaip du kart du. Pas mus moterys eina ir į armiją, kai reikia, nes mes saugom savo kultūrą, knygas, pinigus, Dievą, šeimą, sveikatą, arbatą, šabatą ir taiką, o jūs viską naikinat kaip Hitleris – iš pavydo, sumauto pavydo, kad neturite protelio susukti dar ir gerą versliuką nelegaliai. O žinot kodėl mes jus valdom? Nes jūs mus skerdžiat pačioj Jeruzalėj, žydų valstybės Izraelio sostinėj, nors oficialiai niekas nedrįsta paskelbti mums karo, nes bijo kaip jūsų egzorcizmo velnias kryžiaus.

Mikė baigė savo judaizmo paskaitėlę. Atspėkit, kodėl Kristų išdavė Judas Iskarijotas skarotas. Dėl judaizmo, lopai, dėl judaizmo ir Dievo meilės ir Judo miestų Sione.

Rask Dievą pokalbyje arba rask lavoną po dangčiu! Parašyk jai sms. Arba jam.

Ir jei tu būdamas krikščionis įsimylėjai žydę ir netyčia pamanei, kad ji gali būti kvailė, tai čiukčia tu pasikviesk mane kavos, kol neišvariau per toli. Ir atiduok knygą, svoločiau, on sense and reference mano “tris sekundes dangaus”, aš ją vežuosi į Tibetą, kur ketinu išversti į kokią nors kalbą, kad nors Parulskiui nebūtų nuobodu. Be to, ką tik užsitarnavau laipsnį su pagyrimu iš religijotyros, ir šitą tai jau atsiimsiu diplomą VU orientalistikos centre, kai išmoksiu sanskritą. Dar aš tau triūšį parodysiu! Jis turi pavadėlį nuosavą. Supranti, San-Dora yra tik “deal”, t.y. derybų reikalas. Aš fantastiška diplomate dirbu.

Mažytis Dievas, mažytė klaida, mažytis Ghandis, ir krepšininkų būna tokių žemaūgių ir lengvučių. Pati mačiau. Busted. Per youtube.

Paskutinis pamokslo KLAUSIMĖLIS: “Kodėl raštas yra šventas?”. ATSAKYMĖLIS: Gal todėl kad tai šventasis raštas??? Pradžioje buvo žodis? Dar pasakyk, kad ne. Ir taip aš kartą neskausmingai išsisukau iš klausimo apie religijotyros sankirta su kalbos filosofija pas Beresnevičių paskaitoje. Pasakė ji, ir patraukė namo miegoti. Pamparam. Jeigu kunigas pradės žvengt vidury pamokslo šiandien, tai nekreipkit didelio dėmesio, nes Dievas turi humoro jausmą žydišką.

Bet čia taip buvo vakar, nes šiandien aš dar šį tą naujo perskaičiau.

“Kuomet gi pasibaigs tavo dienos, kad eitumei pas savo tėvus, aš pažadinsiu po tavęs palikuonį, kurs bus iš tavo sūnų, ir sustiprinsiu jo sostą, Benediktai, per amžius. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, ir savo mielaširdystės neatimsiu iš jo, kaip atėmiau iš to, kurs buvo pirm tavęs. Ir įstatysiu jį mano namuose ir mano karalystėje per amžius ir jo sostas bus stipriausias amžinai. Natanas kalbėjo Dovidui visais šitais žodžiais ir pagal visą šitą regėjimą.”

Ir tada jiems atsivėrė akys, ir jie pamatė, kad Dievas buvo didelis ir geras dėdė, kad jis sėdi kiekviename kampe ir kalba:

“Nes nuo to laiko, kai išvedžiau Izraėlį [ir parsivedžiau žmoną namo], iki šiai dienai aš nepasilikau namuose, ir pasilikau po visais uždangalais [MAJOS, ne bitės] Su visu [sumautu] Israėliu.”

Ir atsitik tu man šitaip, kad niekam taip ilgai nešovė į galvą, jog Biblijoj tiesiog nėra anei vienos metaforos ir viską reikia suprasti labai tiesiogiai. Negana to “suskaityti Izraelį” abiem prasmėm, ir dar nupiešti, galiu tik aš. Nes jūs pabandėt, bet kaip matau neišėjo. O išmesti mane iš universiteto nebuvo gera mintis, nes jūsų pamokslus aš grabe mačiau blet.

Be to, Izajo sūnus Dovidas karaliavo Jeruzalėje tris dešimtis trejus. Ne tris šimtus ir ne devynis. Bet aš tai dar maža ir durna, garbės žodis.
DIBRE HAJAMIM yra mirusiųjų kronika, liaudie. Čia panašiai, kaip juodoji Pandoros dėžė kokiame nors lėktuve arba pas graikus, kurie paleido ir viltį su krizės ištikta valstybe. Ir plasnojo tada margi sakalai kažkur nachui prie raidės X. File-o.

Taip Sabos karalienė, išgirdus gandą, kad pasistatė tvartelį bažnytėlėj kunigėlis, o sienos vis tiek nurašinėtos SOLOMON ir OMEGA ir TAIGI MES SAKOM atvarė į supistą Meką ir Mediną ir atvyko į Jeruzalę jos išmėginti mįslėmis. Įmink mįslę, kodėl domiuosi kalbos filosofija, pvz. Nes įdomu, durniau. Bet aš nepasakinėju, ne ne, ką jūs.

Kadangi Jeruzalė nichuja nesuprato, karalienė ėdė daug šokolado, keikėsi ir dar, negana to, rašė kažkokius paistalus, gėrė kavą ir alų. Ir tikra yra šneka, kurią buvau girdėjusi savo krašte apie tavo veikalus ir tavo išmintį, o Athenay. Ir ar tiesa, kad graikų kalbos žodynas panašus į milžinišką plytą, su kuria tau norisi apsikabinus pasikarti, nes niekas nesupranta ir nikto ne liubit jokio rašyto žodžio. Diskursas yra nukrypti nuo kurso ir atsidurti kažkur nachui “niekur”, kai intelektas iš dievo ieškojimo trenkia durimis į kaktą.

Mano specialybė yra rašytoja. Tai netrukdo man studentauti, vertėjauti ir biški chuliganauti, kai tau neišeina atsigauti po širdies smūgio. Ačiū, kad pasidomėjai. Dar rašau ir elėraščius, bet gal jau būsi tai girdėjęs. Kur girdėjęs? Parėjęs. Taigi jau sakiau. Gal pats išsigūglinai.

Paskutinė vakar vakaro mano išvada buvo, kad logikoje įvelta klaida apie Dievo nebuvimą. Ir ją įvėlė Plečkaitis, kurio rašysena man labai pažįstama. Nes it-ego-ark-ana-Die, ir jei mane nutrenks žaibas, bent jau būsiu pasakiusi, kad bet kuris gyvenimas turi šiokią tokią prasmę. Už ką siūlyčiau ir išgerti tokį gražų vakarą arba per pietus. Geriausia – viešai. Beje, aš gražiai rašau, nes aiškus protas, tai ir raštas aiškus. O tiesą patys susiraskit, ji tarp eilučių. Gal muzi-k-oje. Arba ko-joje.

O autorių nuo kūrinio skiria stiklinė ekrano akis, kuri vadinama tikėjimu, jog kūrinys turi tikslą ir snaiperinį supertaikinį. Štai, pvz., aš naiviai tikiu, kad šitas blog’as susijęs su biurokratinio aparato krachu ir visišku žlugimu visame pasaulyje. Nelyginant Descartes’o metodo paprastumu pasilikti paskutinę mintį sau, žiūrint į židinį – niekada nesityčiok iš ontologijos. Maždaug čia baigiasi rimtoji filosofija, ir mikė su draugais išstraksi iš baro, nes jaučiu, kaip kažkas spigina akim į mano kompo ekraną, kas mane truputėlį, švelniai tariant, nervina.

Ir – pabaigai – pats geriausias mano vaikino teleloto bilietas: tu tebeturi mano knygą, ir privalėsi ją atiduoti, esi durnas (ir miegi spintelėj!), ir kitaip nutrenks tave sušiktas ACDC Lenkijoje. Juokauju, o kadangi nejuokinga, tai tu vienintelis man visai suprantamai paaiškinai, kad moterį galima ne tik dulkinti, bet ir lipti į kalną. Į kalną lipti, nu. Arba pvz., namo parvežti.

O taip kaip aš kalba ir keikiasi tik labai supykęs žmogus, kuris savo šalyje jaučiasi tremtinys ir bedievis. U-raaaaaa….

Beje, jei nori būti talentingas, išmok mylėti ne tik artimą, bet ir tolimą. Ir to-man tikrai neišraiškingo griaustinio prie Katedros sekmadienį apsimeskit, kad negirdėjot, jei labai patogu. Nes Dievas sako “viltis”, o jūs pezat nesąmones ir žaidžiat karą kaip paskutiniai iš idiotų genties.

Susukau versliuką! Izraelitai niekada nepralaimi, nes jie išvien laikosi, ir vienas kitam padeda. Ir tokia paprastutė\ę tieselę paprašius paaiškinti bet kurį mano dėstytoją, jis man nė velnio nepaaiškino, nes pats nežinojo, ką kalba.

Be to, susitikęs moterį, valdyk rankas protu, o ne b-let šikna. Šito tai išmokau iš savo vaikino, ir man šiuo metu pochui, kad jo šalia nėra. Nes tu mane vis tiek irgi įkvepi.

Žodžiu, pirmadienio išvada – Dievas yra vienas. Kai sužinojau šitą baisią viešą paslaptį, nesugalvojau, ką su ja daryti, tai ėmiau ir paviešinau, kad tai kas jau buvo vieša taptų dar viešesniu mūsų reikalu. Be to, dabar iš esmės galiu atskleisti jūsų visas CŽV paslaptis be didelio vargo, bet geriau gal nereikia. Pamparam.

Beje, jūsų Dievas tėvas yra saulė. Ir viskas, ko jam reikia – kad išsaugotumėt vandenį. Nes ne vieni gyvenat! Visi kiti žaidimėliai apie krikštą ir nekrikštą tėra jūsų fantazijos reikalas.

O ką man dabar veikt su savo gyvenimu, neįsivaizduoju, nes kaip ir jau nuveikiau absoliučiai viską, ką žadėjau kada nors sugalvoti.

Beje, Jis vardu Abė-cėlė. ABC. Todėl raštą reikia labai gerbti ir niekada nerašyti melo ir nesąmonių – taip atsiranda klaidos istorijoje ir kyla karai.

Ir ką dabar aš čia tokį išspjoviau, paklausė Dzeusas Dievų miško lagery, pamatęs mažą ir negražią A.

Ištylėti vakariniai kartojimai arba apie tą čirvų devinkę iš kortų kaladės

Turiu bėdą. Bijau garso. Jūs pratę labai daug rėkaujat. Signalizuojat. Burzgiat ir stumdotės. Vaje. Be to, dabar jau labai įtartinai stipriai jaučiu svetimus instinktus. Bado, šalčio, skausmo, savisaugos. Tai siaubas. Šitos džiunglės, šitas dievų miškas yra mano asmeninis lageris.

Dar nujaučiu, kad čia aš galiu laisvai ką nors užmušti. Nebus jokių klausimų, jokio teismo, bausmės. Kokia čia bausmė jūsų popieriuose, kokia bausmė sėdėti kalėjime? Negerai. Teisingumas, cha. Kažkas teisės mokyklose pamiršo išdėstyti dešimt įstatymų, kurie buvo svarbiausi. Beje, jei su geru žodžiu nieko nepasieksiu, turiu revolverį. Beveik Al Capone, Gangstaaaa lovin‘, Cosa Nostra, Mūsų reikalas, mano problema, vūhū, blink 182, mirkt. – - – Čia buvo linkėjimai trečiam Vilniaus teismui. Nebekiškit nagų prie mano sąskaitos, ji nėra begalinė, kaip ir mano kantrybė. Jei Dievas kokiam nevykusiam sapne paklaus, ką tu padarei mano generolei, negi atsakysit, nubaudžiau pagal 178 str. 3 d., nors tuo pačiu metu mano pareiga buvo ginti bei saugoti  jos nuosavybę ir ginti bei saugoti ją kaip žmogų pagal patį pirmą straipsnį? Čia jau kalbos džiunglės. Ojojoi.

Žmonės, matydami, kad niekas jų neišgelbės, susirinks į vieną vietą ir pradės tartis, ką daryti. Taip besitardami susitaikys, pasižadės laikytis vienybės ir vienas kitam varguose ir nelaimėse ranką ištiesti. Susitaikę ir susivieniję sukils prieš valdovus ir reikalaus laisvės. Karaliai, ministrai, senatoriai ir generolai taip pat suvažiuos pasikalbėti ir nutars žmonėms nenusileisti. Tada prasidės kruvinos revoliucijos: karaliai ir jų valdininkai eis prieš žmones. Liesis kraujas, girdėsis verksmas ir dantų griežimas.

[Iš Mikaldos, Sabijos karalienės, pranašysčių]

Va jums ir pragaras. Labiausiai griežti dantimis ketinu aš, nes kas ne su manim, tas prieš mane. Nuverskit valdžią, aš pamojuosiu ta vėliava, kuri primena Afriką ir futbolą, waka waka, tikras vaikų darželis žemaitiškai. Taškas. Valdžia nebe jūsų, valdžia nėra siektinas dalykas. O kraujo (bei vyno, kuris gimdo paleistuvystę ir girtuoklystę) galima ir išvengti – pasiduodant. Man patiktų. Mes čia visi lygūs-lygūs, kaip laukai.

Praėjus dviems tūkstančiams metų po Mesijo nukryžiavimo, ateis vienas karalius iš Saulėlydžio, arba Vakarų, šalies, užkariaus visas šventas vietas ir atvers pagonis į tikrąjį tikėjimą.

<…>

Devintas ženklas, kad iš dangaus nužengs šventasis Mykolas Arkangelas ir stos į kovą su Antikristu ir jo šalininkais. Jis vienu dangiško kardo kirčiu nublokš Antikristą ir jo kariuomenę į patį pragaro dugną. Taip padarys, kaip padarė pasaulio pradžioje, kai iš dangaus ištrėmė patį Liuciferį.

[Iš Mikaldos, Sabijos karalienės, pranašysčių]

Žodžiu, ate, Benediktai, goodbye, so -long. Po tavęs į popiežius eis Petras. Nors tai nereiškia, kad aš tavęs nemėgstu. Ir – dėmesio – su kunigais galite ginčytis visais rūpimais klausimais, nes tai jie jus nuganė kažkur velniop. Nuodėmes išpažinkite sau, viskas buvo atleista jau prieš tai, operatorius veikia be priekaištų,  phone lines aren‘t down, pamelavau (bet gražiai, ane?). Kings of Lion, džiunglių įstatymuose. Tik nebesusimaukit, ką? O aš merga, kad linksmiau būtų. Kai kam. Vypt.

Nuo to laiko bus viena avidė, vienas piemuo, vienas tikėjimas ir vienas Dievas.

[Iš Mikaldos, Sabijos karalienės, pranašysčių]

(o šitas buvo Karaliui Ra, Saulei-ne-Liudvikui be didybės manijos)

Taip ir buvo kaip sakei
Taip ir buvo
Kai vakarinio šuns lojimas pažeme slinko

Kai į šukes saulė lyg krauju – - -
Kai negalėjau akių atplėšt –

Taip ir buvo –
Gal iš ilgesio
Po liežuviu dainą saugojau
Kaip monetą
Kaip monetą auksinę –
Nutylėjimu

Tokiems – tokie
Ir negali būti nei ugnies
Nei žemės –
Nei medžių nei veidų sekundžių laukimo
Paskutinį mirksnį

            Dabar jau suprantu
                        Dabar jau

[ER-(or)-me, 2005]

Va čia dabar ta vieta ir diena – beveik sekmadienis – ištarti „ups, kažką praleidau“. Stovėkit, kaip stovi laisvė, ir nedrįskit klauptis šitoj ne-vietoj ir ne-laiku. Big bang boom, aš ne antikristas, aš nekalbu masėms, man agorafobija, klaustrofobija ir žiauriai nelaiminga meilė. Nuo kurios gelbsti šokoladas. Tiesą sakant, nebe taip jau ir gelbsti, vėl darausi jam alergiška – atiduosi tu man bent  knygą, ką? Aš knygas labai myliu ir saugau. Nors saugau ne tik jas. Kartu su Chuck‘u Norris‘u. Todėl taip ir džiūgauju, kaip mažas vaikas. Arba – dar geriau – kaip iš dangaus nukritus. Ufonautė. Intelektuali. Jūs visi su manim esat saugūs.

Tai va. Beje, Cozy lentynoj stovi labai gražus Buda, negaliu atsidžiaugt, nes Maitrėja tėra vienas iš mano vaidmenų.  O kas ten nutinka, kai Šyvai atsiveria trečioji akis? O dar Kristi-Ana, Joana? Welcome to the family, this is fakin‘ Sparta. Tik Lietuva. Čia lietūs lyja. Šilti rugpjūčio lietūs. Kaip per Jonines. Kaip per krikštą.

Jums teks pasitikėti tuo puspročiu, kuris ponui Abraomui sakė „Nežudyk“ ir liepė nudėti sūnų. Nes Jis turi humoro jausmą, vyrukas. Nes jūs jį gerokai užknisot. Šypt.. Tai išleidau atostogų. Nesakysiu, kokia kaina, bet tai ne vien randai ant mano kelių.  Už tai reikalauju (juodai) iš jūsų drąsos ir atsakomybės. Nes aš niekur nedingsiu dar apie penkiasdešimt metų jūsų laiku. O rūpintojėliai ir dievai medžiuose serga ir agorafobija, ne tik šizofrenija (x3). Pati parašiau.

Galiausiai – tarp kitko – Myliu. Visus, be išimties. Vėsiai, tingiai ir amžinai.