Apie transcendenciją ir meiles mano
rugsėjo 7, 2010
Ir kas tai yra – pasiekti transcendenciją? 
Ponas gerbiamasis Šliogeris labai gražiai viską pasakoja, bet ties klausimu „ar gali kalba veikti pasaulį be tavęs?“ jis truputį išsisukinėja. Tai maldos arba meditacijos klausimas – tai tas pats. Ir Dievo klausimas čia irgi v temu.
Tarkim, Kierkegaardo santykis su Dievu yra vertikalus, jis Jo ieško danguje ir po mirties. Ir meldžiasi. Ir yra žiauriai nelaimingas.
Buberis ima horizontalę, šnekasi su žmogum, žole ir karieta, ir yra patenkintas.
Juos abu geometriškai sumetus į krūvą gauname beveik Spinozą – išeina kryžius katalikiškas!
Camus irgi buvo horizontalus, bet jis turėjo problemėlę pokalbiuose, nes buvo dar genialesnis – žmones jis suprato, bet žmonės jo nelabai. Čia tiktų Stingo daina „Englishman in New York“. Apie ateivius beveik. Užtai aš jį taip dievinu, ir mano filosofija remiasi į jį visomis išgalėmis. Į jį ir Sokratą, kurį net protingieji graikai nudėjo, nes nichuja nesuprato, ko jis čia skeryčiojasi ir burba.
O Sruogą irgi myliu dėl to paties. Nes jis buvo protingesnis už visus kitus, ir tik dėl to toks nelaimingas.
————————————————–
skelbimas:
aš kraustausi, perleisiu savo buto nuomą kam nors geram ir tvarkingam, arba geriems ir tvarkingiems. Šeimininko reikalavimas – be gyvūnų. Daugiau čia viskas yra tobula.
